Weekly Patricia, 10-03 – 10-15

Labas!

Nepamenu, kada turėjau tiek daug įkvėpimo rašyti, tad straipsniai pilasi vienas po kito ir negaliu sustoti. Manau, kad būtent Weekly Patricia turėtų būti paskutinis šiandien, nes tada išsikvėpsiu – papasakoti turiu labai daug ką, tad ruoškis išvarginti savas akis.
Sergu, ganėtinai stipriai, tad džiaugiausi savo maža išeigine, kuomet teko sukaupti paskutines jėgas (liga atėmė kone visus resursus, bet kaip mėgstu aš sakyti – tik stipriausi išlieka!) nukeliauti iki pašto pasiimti siuntinukus iš Lietuvos, nes neįsivaizduoju kada turėsiu kitą dieną sau. Gavau naujus, tik mūsų krašte pasirodžiusius produktus plaukams, kuriuos nekantrauju išbandyti ir rankų darbo papuošalus, kuriuos taip pat knieti užsidėti ir pasipuošti. Trenkta kaip kokiu bulvių maišu, pėdinau Putney rajono gatvele ir pamačiau jaukią kepyklėlę, kuri atviliojo savo sklindančiu cinamoniniu kvapu, o vėliau mano pačios rankose atsidūrė mažas paketėlis, savyje slepiantis rudenišką tartaletę su obuoliais bei latte kava, kuri visuomet praskaidrina mano rytą.

wp october patricia ojnd 9Gardžiuodamasi gėrimu, pėdinau toliau ir supratau, kad jėgos senka, tad reikia ką pagriebti pietums, nes jų tikrai nesugebėsiu pasigaminti pati. Kas geriau už kinietišką maistą, kai sergi? O taip, niekas! Apsikrovusi maišais, grįžau namo ir leidau sau pasižiūrėti kažkokį banalų filmą apie rašytoją, kuri ieškojo įkvėpimo – o taip, protarpiais man jis priminė pačią save, bet tie stereotipiniai filmo posūkiai manęs nesužavėjo, nes viskas buvo itin nuspėjama. Gyvenime taip nebūna – dažnai galvoju, kad viskas, kas gera, kainuoja – nekalbu apie pinigus, bet greičiau apie pastangas, laiką, kurį turi išlaukti, jog įvertintumei visą tą gėrį. Taip pat suprantu ir kitą dalyką – tobulumas neegzistuoja ir būtent dėl to daugelis momentų yra ypatingi, taip pat ir žmonės, kurie nebijo pasakyti, kad nėra tokie jau nepriekaištingi.
Labai džiaugiuosi, jog mano darbas į gyvenimą atneša krūvą žmonių, o dalį jų galiu kasdien vis labiau ir labiau pažinti. Štai būtent savo narių kambario dėka atradau draugą, kuris ištiesė man pagalbos ranką tuo metu, kai nebežinojau kas vyksta su manimi.

Londonas yra įstabus miestas, pasižymintis gyvenimo polėkiu ir naujų vertybių atradimu. Laikas čia bėga taip greitai, kad nebespėju žvelgti į kalendorių ir įsiminti, kuri gi diena šiandien. Turi mėgautis viskuo, kas tik įmanoma, vertinti kiekvieną akimirką, nes ji itin trumpa ir trapi. Kažkada jums minėjau, kad man šis miestas yra vienas liūdniausių, nes sutinki kažką ypatingo ir neužilgo turi paleisti, nes retas kas čia užsibūna.
Šiek tiek apie tą draugą – kelis kartus pasikalbėjome manam darbe, pati net nustebau, kokie sakiniai skrieja iš mano burnos ir dar kartą sau patvirtinau, kad mes esame skirtingi su kiekvienu žmogumi, parodydami tam tikras savo puses, o kartais atrasdami tai, ko nemanėme turintys.
Kelis kartus išlekėme į miestą – vieną jų leidau sau būti pakvaišusia moterimi, kuri gali juoktis iš visko, sekantį kartą jaukiame restoranėlyje, užsisakę maistų, kuriuos vos palietėme, kalbėjomės tokiomis giliomis temomis, kad galėjome sudėlioti tam tikrus taškus ant i.

wp october patricia ojnd 1 Niekas čia nekalba apie meiles ar simpatijas, bet tik apie vertingą laiką.
Tam pačiam laikui bėgant suprantu, kad nebeturiu ką slėpti ir norisi man pasakyti nemažai dalykų, nes kaip ne kartą jums jau sakiau – rašau ne tik sau, bet ir jums, norisi man, kad jūs suprastumėte, kad tam tikri dalykai turi būti pasakyti ir nėra čia ko gėdytis. Štai, pavyzdžiui, aš Londone kartais nebesuprantu, kas darosi su manimi – galbūt stresas, galbūt tas gyvenimo skubėjimas, galbūt nuovargis ar vienišumo pojūtis tai paveikia, bet buvo dienų, kuomet grįždavau iš darbo ir mano mėgstamiausias hobis buvo žiūrėti į sieną bei verkti, o priežasčių kodėl taip ir iki šiol nesupratau. Guli ir galvoji, kas su Tavimi vyksta ir negali sustoti braukti ašarų, o palengvėjimo nematyti. Būtent tada supratau, kad gana man slėpti save pačią – šneku aš labai daug, tačiau tai nieko nereiškia, nes realiai nieko konkretaus aš nepasakau arba nepabrėžiu, jog tai man yra svarbu, tad tai mane padaro ganėtinai uždaru žmogumi, nes pati nusprendžiau, jog nebenoriu likti įskaudinta, kad daugelis dalykų neturi reikšti tiek daug ar mane paveikti, tačiau kažkaip tai vis tiek paveikia. Pirmą kartą gyvenime išdrįsau pasauliui pasakyti, jog nežinau, kas su manimi darosi ir nenoriu daugiau taip jaustis, tad parašiau tam draugui, apie kurį tik ką pasakojau ir paklausiau, ar turi minutėlę, pasakiau, kad man reikia su kažkuo pasikalbėti, ypatingai su tuo, kas manęs gerai nepažįsta. Netikėtai sulaukiau skambučio, o jis išgirdo mane verkiančią. Nežinau, ar dabar pavyksta man nusakyti tą būseną, kai visuomet stengiesi atrodyti stipri ar nepajudinama, o kažkam apsinuogini ir leidi prisiliesti prie trapių jausmų. Žinok, palengvėjo – manau, jog žmonės tam ir yra sukurti, jog vienas kitam padėtų, o ne skriaustų, tik kad tai yra labai didžiulė užduotis atrasti tuos tikrus draugus ar personas, kuriomis gali pasikliauti. Ir nereikia bijoti pasakyti, jog kažko nesugebi, kad kažkas Tave gąsdina ar liūdina, nes patikėk manimi, ilgai aš stovėjau šioje kovoje „galiu pati“, tačiau vis tiek viskas pasibaigė ties tuo, kad pradėjau kalbėti ir tapti atviresne.

Pakalbėkime apie darbą – ne daug, trumpai. Jis reikalauja nemažai ištvermės ir nervų, kartais atrodo, kad viskas, dėl ko stengeisi, nebuvo verta ir lengviausia būtų viską mesti bei nustoti kankintis. Aš esu žmogus, tikintis šviesesniu rytojumi, bet dėl jo, kaip ir dėl kiekvieno gero dalyko, reikia pakovoti, tad, taip sakant „aš dar čia palauksiu“. Esu komandos lyderė, kuri turi spręsti kiekvieną menkiausią problemą, viską žinoti ir būti visur, atlaikyti visus skundus ir vis tiek šypsotis. Kartais nepavyksta, bet stengiuosi kaip įmanydama. Be savo komandos tai nebūtų lengva, tačiau mano didžiausiam džiaugsmui galiu jums pasakyti – myliu juos visus iki negalėjimo (pamenu, kai trečiadienį sutikau juos visus ant suoliuko pėdindama su sese pamatyti Tadą ir mano širdį paglostė jų visų, kaip kokių vargšų kniaukiančių kačiukų, choras, miaukiantis „Patricija, sugrįžk greičiau, mes labai Tavęs ilgimės!“ – tai buvo jų trečia diena be manęs, tad supranti, kaip gera…?), kiekvienas žmogelis yra tiesiog nuostabus ir neklausysiu aš tų, kad vadovas turi būti griežtas ar šaltas – visuomet galvojau ir galvosiu, jog jei sutari ir leidi jiems būti Tavo bičiuliais, jiems labiau norėsis dirbti ar stengtis Tavęs nenuvilti, nes ne tik gerbs Tave kaip kolegą, bet ir mylės kaip draugą.
Galų gale išlindau iš savo uniformos ir dabar atrodau kaip visas žmogus haha – iš vienos pusės kaip ir smagu, bet kad kasdien reikia galvoti ką čia rengtis, o tas pradeda erzinti ir pradedu galvoti, kad uniforma buvo geras dalykas, mažinantis minčių srautą.

wp october patricia ojnd 18Sesė atvažiavusi padarė paparacio nuotrauką – joje barmenas, kurį myliu kaip žmogų, bet kaip darbuotoją mažiausiai norisi atleisti haha – vienintelis, kuris taip varo iš proto! Bet, kaip sakiau, jei pasistengsiu jį prisileisti kaip žmogų, viskas bus geriau. Ir, žinok, tapo – užteko vieno mažo vakarėlio, kelių pokalbių, kad kitą rytą sugebėtume vienas kitam šypsotis ir padėti. Pamenu, kad eidamas link traukinio atsisuko ir sušuko „Va tokią aš Tave mėgstu ir myliu!“. Su tokiomis nuotaikomis ir dirbame toliau, ir nebe dešimtą kartą, kaip anksčiau, pakartojus, kad turi nusiimti laikrodį, padaro tai iš karto.

wp october patricia ojnd

Pasikalbėkime dar šiek tiek apie draugystę – ilgai neliečiau šios temos ir tikiu, kad jūs tą taip pat pastebėjote, bet manau, kad tiek jūs, tiek aš, tam pribrendome. Apie Gintą. Visi jau žino apie mūsų skyrybas ir mudu jau seniai su tuo susitaikėme, tačiau daug kam tai atrodo opi tema, o dar kai prabilu, kad likome geriausi draugai ir jis atvažiuoja šio mėnesio gale mane aplankyti bei pasibūti Londone, pamačius žvilgsnius suprantu, jog ne daug kam tai suprasti, o laiko nesąmoningoms teisuolių teorijoms aš nenoriu švaistyti.
Jūs neįsivaizduojat, kokia aš laiminga esu, kad mes viską ištvėrėme ir sugebėjome būti suaugusiais žmonėmis, kurie vertina realybę pro švarius akinius ir taipogi vertina visą laiką, kurį turėjo kartu ir vis dar turi. Pavyzdžiui, aš niekada nesuprasiu žmonių, kurie po daugelio metų, praleistų kartu, gali į viską numoti ranka ir gyventi taip, lyg nieko nebūtų buvę. Buvo, ir buvo daug! Gero, blogo ir to, kas mus sukūrė tokius, kokie esame dabar. Pasitikėjimas, pagarba ir begalinė draugystė niekur nedingsta, tačiau viskam reikia laiko. Mums irgi reikėjo, kad suprastume, jog taip, skyrybos yra skaudus dalykas, verčiantis ir ašarą nubraukti, ir klausti klausimų tiek savęs, tiek antros pusės, ieškoti atsakymų, kurių kartais net nėra, bet sugebėjus visus negerumus paleisti ir pasistengus išsaugoti viską, kas gera, gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis.
Visuomet žmonėms sakau, kad jei pyksti, pirmiausia turi atleisti – nebesikankinsi, o suvokimas jausmų ar padarinių ateis visai netrukus.
Gintas yra pats geriausias draugas, vyras, kuris neabejotinai padarys laimingą sekančią moterį, tačiau supratus, jog tai esu ne aš, tapo lengviau gyventi. Dažniausias klausimas, kodėl gi mes skiriamės, sulaukia vieno ir to pačio atsakymo – Gintas yra nuostabiausias vyras, kurį pažįstu, pats geriausias, tačiau ne man, taip pat ir aš ne jam, tad kodėl turėtume stovėti vienas kitam kelyje atradimo to, kas yra skirta? Blogiausia, ką darėme vienas kitam, tai vertėme vienas kitą keistis – atrodo, kas čia yra pasakyti, kad man nepatinka, kad Tu darai tą ar aną, gal gali nustoti, bet kai viskas pasisuka Tavo atžvilgiu, tampa ne taip jau ir saldu, tiesa? Viską pirmiausiai reikia vertinti per savo prizmę, elgtis su kitais taip, kaip norėtumei, kad elgtųsi su Tavimi. Teorija ne nauja, bet visuomet praverčianti.
Tai štai, su didžiausiu džiaugsmu laukiu, kada atvažiuos – kiek ketinam nuveikti, kiek ketinam pamatyti ir… kiek dar ketinam juoktis – abiejų humoro jausmas yra tragiškas, bet verčiantis vienas kitą kvatoti iki ašarų.

wp october patricia ojnd 4

Jaučiuosi šiandien kažkokia filosofiška ir žvelgdama į nuotraukų kiekį suprantu, kad tai – ne pabaiga, kad parašyti noriu dar daug. Štai, žemiau nuotrauka yra ta, kurią noriu padaryti kiekvieną dieną ir neabejoju, kad kažkada jums rašiau apie šią stebuklingą gatvę, kuri yra pakeliui į mano darbą. Kelios akimirkos, kurių metu žygiuoju, mane pakelia į viršų, priverčia nusišypsoti ir įkvepia naujomis mintimis. O jūs ar turite tokią vietą, kurioje atrodo, kad siela užgimsta iš naujo?

wp october patricia ojnd 3

Dar viena nuotrauka, padaryta prie pat darbo, bet pažyminti kitus įvykius – praėjusį šeštadienį buvo išpūstas begalinis burbulas dėl to, jog žmogus partrenkė keletą asmenų, tad visi kaip mat tai paminėjo kaip teroro aktą ir viskas buvo uždaryta, o mano muziejaus dalis buvo evakuota. Paaiškėjus detalėms viskas susitvarkė, tačiau pačiai pasidarė kiek baisoka – pamenu, kaip atėjus į darbą kažkurią vasaros dieną, mane apkabino kolegė ir pasakė, kad džiaugiasi, jog man viskas gerai. Likau nustebusi ir klaustelėjau, kas gi nutiko? Pasirodo, prieš kurį laiką, valandą ar pusvalandį, buvo padėta lyg ir maža bomba, kuri tinkamai nesprogo, papildyta rūgštimi viename metro, kuriuo aš dažnai važiuoju. Per pertrauką sužinojau, kad mano vienas draugas važiavo būtent tuo traukiniu, tik kitame vagone, tad stresas ir išgąstis, atsiradęs jo veide, buvo kaip mat pastebimas. Štai kodėl aš visada sakau, jog nereikia čia pyktis, nereikia kitiems linkėti blogo, o tik stengtis džiuginti vieni kitus ir mylėti, apsikabinti taip, lyg paskutinį kartą, nes niekada nežinai, kas gali nutikti, o kai įvykiai pradeda suktis aplink Tave, visa tai tampa lyg kokia malda kas kartą susitikus.

wp october patricia ojnd 2

Labai džiaugiuosi, jog buvo atvažiavusi mano sesė – atlėkė praėjusio šeštadienio rytą, laukė manęs visą dieną, kad pabaigčiau darbus ir nustebino mane vakariene, papildyta iš kaimynų pasiskolintu sūriu ir pipirais. Kad jūs žinotumėt, kaip buvo gera šalia savęs turėti žmogų visas dienas, kuris Tave ne tik, kad gerai supranta, bet ir myli tokią, kokia esu. Pamenu, jog vieną rytą ji manęs paklausė, kodėl aš tokia tyli ir rami, net kažkokia rimta, o aš pasakiau tai, kas man dar priminė apie savo kasdienius spektalius, kai slepiesi nuo kitų ir nenori parodyti, kad kažkas blogai – mano ramybė ir tyla bylojo tai, kad širdyje man buvo labai gera ir nereikėjo apsimetinėti, o rimtumas leido suprasti, kad esu pasiruošusi suaugusių žmonių temoms.

wp october patricia ojnd 17

Sesės atvažiavimo proga, pasiėmiau atostogas ir kiekvieną mielą dieną mes keliaudavome į miestą. Atrodo, gyveni svajonių mieste, bet pažinti jį kaip ir nėra to laiko, tad buvo tikrai gera pamatyti nematytas jo dalis, o matytas įamžinti kitų atsiminimų pavidalu.
Dabar tai, ką pasakysiu, neskambės smagiai, bet nors ir nesu aš iki ausų įsimylėjusi Londono iki ausų, bet apie grįžimą minčių nėra, nė vienos. Tampu kažkuo kitu, kas mane žavi, kartais gąsdina, bet vis tiek neatima šypsenos, kurią net ir didžiausioje minioje galima pastebėti.

wp october patricia ojnd 15

Kaip gi mes be didžiulių apsipirkimų? Alga gauta, tad laikas ją išleisti dalykams, kurie džiugintų rudenį (viską parodysiu video metu, kurį ketinu nufilmuoti per artimiausią išeiginę). Leidau sau griebti viską, ko širdis geidė ir tie maišai, kuriuos nešėmės namo su poilsio pertraukėlėmis, džiugino, o ką kalbėti apie matavimusis kambaryje ir naujų derinių ieškojimo su geriausia stiliste pašonėje? Tiesa ta, kad kiekvienas sutiktas žmogus sakė, kad su sese mes visiškai nepanašios, bet tai tik dar labiau žavi. Net ir mūsų charakteriai yra didžiausios priešingybės, tačiau kai turi tokią sesę pašonėje, gali daug išmokti, o kartais ir pati pamokyti. Pamenu akimirką, kuri labiausiai abi prajuokino – Primark’e radau rožinį šiltą švarkelį, kurį apsirengusi priėjau prie Kotrynos ir klausiu, ar tinka. Sako, kad ne, o aš toliau vaikštau, bandau priderinti vieną kitą šalykėlį ir tiesiog negaliu išlysti kaip noriu. Sakau – nu ar tikrai taip netinka? Sulaukusi atsakymo ne, mestelėjau jai, kad jos drabužiai man irgi nepatinka. Akimirka tylos. Ir juokas. Garsus abiejų juokas, lydimas „ai, imk tik tai, jei nori, gražus nu„. Tai va, taip atsirado man tinkantis netinkantis švarkelis, kurį pamilau.
Kitas švarkelis, kurį visi pagiria net ir gatvėje, atsidūrė nepraeidamas tokių kančios kelių – pamatėm abi, įsimylėjom, suderinom ir dabar kasdien sau vaikštau su geltonu šiltu drabužiu ant pečių ir prisimenu sesę.

wp october patricia ojnd 16

Užsukome į vieną populiariausių Londono rajonų, pavadinimu „Camden Town“, kuris ne tik, kad įdomus, bet ir jame pasimesti galima beieškant ko nors. Apėjome daugelį parduotuvių, atradome unikalių daiktų, o vieno gailimės, kad neįsigijome – abidvi teigiame, kad mūsų mėgstamiausias instrumentas yra akordeonas – galiu dėkoti savo pirmai meilei už tai, kad parodė, koks tai nuostabus išradimas. Taigi, ko gi mes gailimės – pamatėme nemažą rankinę, kuri padaryta taip, kad atrodo kaip akordeonas. Nemoku apsakyti, bet atrodo įspūdingai. Dar pavyko nusiderėti visus 10 svarų, bet nežinau, kodėl nenusipirkom. Žinau, kad būtinai sugrįšiu ir papildysiu savo garderobą, kuriam kitą kartą kraustantis kur nors, reikės atskiros mašinos haha.
Vaikštant ir dairantis, gali atrasti įvairiausių kampelių, kurie ir vilioja, ir nelabai, tačiau tikiu, kad atranda savą klientų ratą.

wp october patricia ojnd 13

Kalbant apie Londoną, jis kartais mane juokina savais pavadinimais – rytais važiuojant paskaitau, kokių stotelių čia egzistuoja, kokios gatvėmis pralėkiu, bet dažniausiai matomos yra kažkieno galvos – tai karaliaus, tai nekalto drambliuko…. Yra ir viena vietovė, pavadinta „Drambliukas ir pilis“. Taip ir norisi pasakyti – WTF? 😀

wp october patricia ojnd 5

Dabar laukiu, kada mano gražuolė atvažiuos antrą kartą, ypatingai vieno ryto dėka, kuomet sedėjome kokias kelias valandas ir kalbėjomės, prisiminėme daugelį mums brangių momentų, dalinomės savomis filosofijomis, gėrėme kavą ir surūkėme nesuskaičiuojamą kiekį cigarečių, niekur neskubėjome ir leidome viena kitai dėlioti sakinius, kuriuos išgirsti kitiems nevalia, nes jie dar nepasiruošę tam.
Laikui bėgant ėmiau mažiau kalbėti, nes pasidarė labai įdomu klausytis istorijų ir to, kas žmonėms svarbu, kad būtų ištarta, padėti jiems sudėlioti visus akcentus, kartais paklausti tokių klausimų, į kuriuos atsakymo man nereikia, bet reikia jiems.

wp october patricia ojnd 12Išlydėjusi sesę, keliavau į darbą tiesiog pasibūti – turėjau kelias laisvas valandas iki susitikimo su Ana, tad atėjau, prisėdau, paplepėjau su kolega ir mėgavausi knygos skaitymu, kas man čia yra retai suteikiamas malonumas. Cappuccino su krūva šokolado ant viršaus, rankoje ir visiškas paskendimas tarp žodžių, ko kartais labai reikia.

wp october patricia ojnd 7

Išėjau į lauką pakalbėti telefonu, o grįžusi radau štai ką ant stalo – kolega pagavo bitę ir nusprendė taip mane nustebinti! Ir pasakykit jūs man – ar gi ne faini žmogeliukai pas mane dirba?? Aišku, kad gražuolę išleidau pro langą, bet jei tai būtų voras, kolega būtų nubaustas tyladieniu haha.

wp october patricia ojnd 6

Kalbant apie žmones dar – žinau, kad labai daug kas yra jau emigravęs arba emigruoja, net nežinau, kokią dalį mano draugų sudaro žmonių, kurių jau pėdos Lietuvoje spėjo atšalti, o faktai byloja, kad daugelis renkasi būtent Didžiąją Britaniją – pati irgi pasirinkau ją dėl to, kad žinant kalbą, kur kas lengviau, tačiau sutikti lietuvį man čia yra maža šventė, tad įsivaizduok, kaip man buvo gera skaityti pastraipą iš knygos, kurią laikė mergina stovinti šalia manęs, lietuviškai? Tiesiog stovėjau ir šypsojausi, užplūdo šilti jausmai.

wp october patricia ojnd 8

Nerašius taip ilgai ir turint dar daug ką papasakoti, manau, vis tiek turiu keliauti prie pabaigos. Papasakosiu jums apie mažą vakarėlį, kurį kaip ir pati surengiau ketvirtadienio vakarą.
Turiu aš kelis numylėtinius kolegas – Vasco ir Adrien, kurie yra vieni šilčiausių vyrų ir visuomet pastebintys, kad kažkas yra negerai arba suprantantys mano juokus, o juokiamės mes taip, kad net ašaros pradeda byrėti.
Vasco yra portugalas, visai neseniai atkeliavęs į Londoną ir iš karto pas mus įsidarbinęs, o kas gi geresnė mokytoja, jei ne aš haha? Tai pasigriebiau aš šį šiltą vaikinuką ir kasdien dirbame kartu – jis rūpinasi zona prie įėjimo, o aš pasitinku žmones. Stovint kartu, pradedam kalbėtis ir svaidytis juokeliais ar krėsdami pokštus. Pamenu, kai jis kažkur nuėjo, o paliko savo užsakymų knygelę ant stalo. Pasiėmiau tušinuką ir pripaišiau kiekvienam lapely šuniukų, žvaigždučių ir širdučių, o paskutiniajame parašiau „Tai ką, nebeturi popieriaus???“. O taip, puiki vadovė, tiesiog nereali – geriausias pavyzdys (sarkazmas, jei ką). Parėjo, sakau, kad naują stalą turi ir reikia nueiti priimti užsakymą bei laukiu jo reakcijos. Pradėjo kalbėti su žmonėmis ir isteriškai varto savo knygelę ieškodamas vietos, kur galėtų užsirašyti, o atvertus paskutinį lapą, veidą papuošia plati šypsena, kuri sulaiko juoką.
Ketvirtadienį sužinojau, kad jo gimtadienis, tad lengvai pradėjau organizuoti vakarėlį – susitarėme, kad susitiksime po darbo apie 19 val. ir trauksime pasedėti į barą.
Yra kitas juokelis, susijęs su istorija – mano vienas vadovų yra lenkas, tad visi mes tampame lenkais – iš Patricijos tapau Patrycija, o kartą išgirdau, kad Vasco jis kviečia Vašec – priėjau po kurio laiko prie bičiulio, kuris poliravo metalines cukrines ir sakau jam: „You have just been polished!„.
Tai va, Adrien, kuris yra mūsų mažos šaikos dalis, irgi žinojo šitą sulenkinimo pokštą, pasakė, kad prancūzų kalba „Vache“ reiškia karvytė ir paprašė manęs surasti ką nors su karvėmis Vasco gimtadienio proga. Aha… Kas jau kas, bet UK nemėgsta karvių tai tikrai, nes atrodo, jog jos čia net neegzistuoja, bet man pasisekė atrasti bent jau atvirutę.
Nupirkau kelis daikčiukus, kurie turėtų kai ką reikšti, susitikome ir patraukėme į barą. Pasakiau, kad Adrien po keliolikos sekundžių man nuėjus į tualetą, ateitų ir pabaigsim daryti dovaną – atėjo, užsidarėme vienoje kabinoje moterų tualete (turbūt net nereikia minėti, kiek iš to juokėmės ir vienas kitą tildėme, kad niekas neišgirstų, nes nu gi ką gali veikti porelė tualete? Tikrai, kad ne dovaną ruošti…) ir ant nupirktų baltų marškinėlių užrašėme „You just have been polished“, o kitoje pusėje „We Potato You!“, tuščią blonknotą papildžiau juokeliais ir pasakiau, kad čia nugultų nauji žodžiai jo dainoms, kadangi yra muzikantas, parašėme ir karvyčių atvirutę, o vėliau viską įteikę supratome, kad viską padarėme teisingai, nes Vasco buvo laimingas ir prasitarė, kad nors mes draugai vos kelias savaites, bet pasistengėme geriau nei tie, kurie šalia jo yra dešimtį metų.

wp october patricia ojnd 11Buvo dar keletas akimirkų, verčiančių juoktis ir dabar – pamenu, rūkom lauke, priėjo vienas vyrukas ir pradėjo su mumis kalbėti, o populiariausių temų taip pat neišvengėme – klausė, iš kokių šalių mes atvažiavę, mane suporavo su kolega italu, bet jo spėjimu jis buvo iš Rusijos, o aš gi, kaip panelė, turiu žinoti, kaip rusiškai šnekėti, tai mūsų pokalbis skambėjo panašiai kaip:
– Ahah kie ujujuju?
– Malaka rapa ši nukirulu lamaba.
Tu juk supranti, kad čia totali nesąmonė, bet sugebėjome tą vyrą įtikinti :DDD Tada jis spėjo, iš kur aš: Lenkijos? Latvijos? Graikijos? O TAIP!
Tada sumušėme taures, kuomet italai klykė „Saluti!“, o tas vyras klaustelėjo, kaip graikiškai yra „į sveikatą?“, sakau – „Salutilala“! 😀 O kaip graikiškai yra „taip“? „GA“ :DDDD

wp october patricia ojnd 10Vėliau, stovint prie kito baro, į mane atsitrenkė vyrukas, atsiprašė ir pradėjo pokalbį. Mes stovim su Vasco, jo klausomės, kaip jis giria, kokia graži pora esame, klausia, kiek gi laiko kartu? Vasco sako – dvi savaites, o aš priduriu, kad žinau, jog viskas čia taip nauja, bet pamačius jį pirmą kartą, pamilau ir visai nesvarbu, kad esu trim metais vyresnė, kad esu kaip ir jo vadovė, bet jūs tik pažiūrėkit į tas garbanas… Tada vyrukas pasiūlė pažaisti žaidimą ir atspėti, kuo jis dirba ir jei atspėsim, pastatys mums gėrimų. Vasco varė visai pro šalį, spėdamas, kad jis koks advokatas, o aš buvau visai netoli, manydama, kad dirba kažką susijusio su apsauga. Pasirodo, jis – detektyvas! Tai… viskas pasibaigė tuo, kad tas vyras paėmė Vasco numerį (nu gi būtų negražu prašyti vaikino merginos numerio…) ir sakė, kad kurį vakarą trauksim visi pasedėt bare. Jo… vakarėlis su detektyvu – štai ko trūksta mano gyvenime!

Viskas, merginos, daugiau nei 3300 žodžių parašyta ir užtenka čia story time… Ačiū, kad skaitote ir tikiuosi, jog šis, ganėtinai atviras weekly Patricia jums patiko :)))
Iki kito karto!

 

Separator image Posted in Weekly.

Parašykite komentarą