Weekly Patricia, 09-12 – 10-02

Labas!

Šitas Weekly Patricia tuoj taps „monthly“… Dievužėli, ir kur gi tas laikas taip bėga? Šiandien buvo toks smagus rytas – aš, kad ir kokia diena būtų, išeiginė ar ne, vis tiek užsistatau žadintuvą, nes nemėgstu ilgai miegoti, o be jo žinau, kad pramiegoti kaip užmušta galiu ir 12 valandų be pertraukos, tai prieš užmerkdama akis nustačiau, kad 7:30 jau mane budintų, bet… atsikėlusi ir pamačius, kaip jau šviesu, supratau, kad tikrai kažkas yra ne taip ir pažvelgusi į laikrodį supratau vieną: pramiegojau. Taip nutiko man antrą kartą gyvenime, kai pati, nesuprasdama ką darau, per miegus paėmiau ir išjungiau žadintuvus, kadangi pats organizmas nusprendė, kad „ne ne ne, Patricija, va šiandien Tu jau pamiegosi…„. Gerai, kad didelių planų nėra, tai streso nepajutau haha. Didžiausias dienos darbas – išsijudinti iš namų ir nuvažiuoti susitvarkyti nagus, nes tikrai reikia. O jeigu dar pinigais palytų iš dangaus… masažo saloną užsisakyčiau visai dienai!

Kokia gi ta mano nuovargio priežastis? Jūs mane turbūt jau gerai žinot, bet tos, kurioms aš vis dar esu naujiena, tai leiskite prisistatyti – aš žmogus, kuris neturi savo žodyne žodžio „gal“ ir pas mane viskas yra tik „taip“ arba „ne“, o konkrečiau kalbant, tai.. arba darai taip, kaip gali geriausiai, arba nedarai iš viso. Taigi, praėjusį pirmadienį atidarėme naują „Narių kambarį“ Viktorijos ir Alberto muziejuje, kuris pareikalavo daug daugiau jėgų ir nervų nei pati kada galėjau pagalvoti. Po darbo jaučiuosi tokia tuščia ir išsunkta, kad žiūrėjimas į lubas ar sienas yra mano mėgstamiausias hobis. Sakot, lenkiu nugarą aš toj Anglijoj, ar ne? Bet ne veltui parašiau prieš tai, kad kai darau, tai jau darau, o svarbiausia dalis yra ta, kad (pasidalinsiu aš čia savo išminties perlais) ką bedaryčiau, tai turi man patikti ar teikti kažkokią naudą, o jei kalbame apie darbą, tai dažnai būna, kad kolegoms pasakau, kad jei nepatinka, geriau tada nedirbti, nes kokio velnio švaistyti savo laiką ir energiją darbams, kurie Tau nekelia teigiamų emocijų ar kažko neišmoko? Nesakau, kad kiekviena minutė yra pati nuostabiausia, bet žvelgiant plačiu spektru, sakau, kad yra gerai.
Diena po dienos prisijaukinu aš naują vietą – džiaugiuosi dar ir tuo, kad esu visa komandos lyderė ir turiu puikius kolegas, kuriais galiu pasitikėti. Kažkaip nors ir pavargstu, bet vakare vis tiek su šypsena peržvelgiu dieną ir kad jūs žinotumėte, kaip džiaugiuosi mažomis detalėmis, kurios parodo, kad va, jau daug išmokome ir pradėjome geriau dirbti!

weekly pat autumn october ojnd 1

Daug narių klausia, ar nesiilgiu buvusio kambario, tai visuomet sakau, kad dar ir kaip. Ne dėl to, kad čia sunkiau ar to pačio darbo trigubai daugiau, bet dėl to, kad buvo to laiko pabendrauti su žmonėmis ir kaip čia kažkur rašiau, susiradau nemažai bičiulių ar širdžiai mielų žmonių, kuriuos pamačius akys tiesiog nušvinta. Yra porelė senučiukų, kurie žada man bandelių iškepti, yra rašytoja, kuriai visuomet padarau kavą ir sakau, kad nemokėtų man, o tada, kai naujoji knyga bus jos rankose, pasidalintų ir su manimi bei daugybė kitų, bet vieną labiausiai myliu – tai Davide, apie kurį turbūt pasakojau taip pat, bet trumpai… 46 metų italas, kuris yra toks pats nutrūktgalvis kaip ir aš, tad kai pamačiau jį antradienį ateinantį į naują narių kambarį, per visą salę prabėgau ir paskendau dideliam glėby, pakėlė dar mane į orą ir apsuko. Juokingiausia buvo, kai kamputyje sedėjusios moteraitės pasakė kažkokį komentarą, tai jis priėjo prie jų ir sako „norit, ir jus taip apkabinsiu?“ bei nesulaukęs atsakymo, tai ir padarė, dar po bučkį į žandą priedo davė. Aš iškėliau mažą dramą (ironiškai), kad manęs tai nepabučiavo, tai taip pakštelėjo į žandus, kad dar gerą valandą buvo rausvi nuo jo šiukščios barzdos.
Tas senasis kambarys atnešė labai daug į mano gyvenimą, bet labiausiai vertinu tai, jog išpildžiau savo mažą svajonę išmokdama daryti kavą ir sutikau galybę žmonių, o vieną mylimiausių jūs jau visos pažįstate.

weekly pat autumn october ojnd 6Taip, kalbu apie Aną. Žinot, kai dabar ji atostogauja Portugalijoje ir paliko čia mane vieną, tai nieko linksmo. Yra dar vienas draugas, kuris su manimi ant suoliuko per pertraukas dainuoja „my milkshake“, bet ir jis atostogauja, tad sėdžiu aš savo vienatvės pasaulyje haha.
Buvo čia viena diena, berods, penktadienis, kuomet, matyt, ir nuovargis bei stresas susidėjo, kad net ir ašarą nubraukiau, o kai dar nėra draugų šalia, ant kurių peties gali pasiguosti ar prakeikti ką nors, tuomet visai ne kažką. Bet.. vėlgi, jūs mane žinote – aš visada įžvelgiu „šviesiąją“ pusę ir sakau, kad kai mus skiria toks atstumas, supranti, kokie tie žmonės Tau yra brangūs gyvenime! Ir taip, braukau dienas ant sienos, laukdama visų sugrįžtančių namo.

weekly pat autumn october ojnd 3Negaliu nepasidžiaugti ir tuo, kad per šias savaites buvau ne kartą nustebinta – kažkaip taip mano gyvenimas sudėlioja, jog viena savaitė būna itin rami, o kita kai duoda visokiausių netikėtumų, tai tik spėk sudėlioti viską į savo galvelę.
Viena tokių neišaiškintų staigmenų buvo, kai mano draugas/kolega Tomas pasakė, kad man kai ką turi nuo kažkokio gerbėjo, kuris paprašė man perduoti – toks paketėlis, kurį matai žemiau nuotraukoje, pateko į mano rankas ir… išpakavusi radau apyrankę ir saldainį. Taip ir nežinau nuo ko, bet smagu, kad kažkas nepatingėjo praskaidrinti mano dieną.
Pamenu, tą dieną dar buvo ne viskas – susipažinau su šaunia moterimi, su kuria kaip ir patapome draugės, kadangi vos per kelioliką minučių pokalbio, atradome daugybė sąlyčio taškų, kurie mus suartino. Vėliau dar ir išlekėme šeštadienį pasivaikščioti Londono gatvėmis, bet apie tai visai neužilgo.
Ir… rašytoja, kurią lepinu kava, nustebino mažu suvenyru iš jos šalies, o aš ją apdovanojau didžiuliu apkabinimu. Ar gi ne nuostabūs žmonės supa mane??

weekly pat autumn october ojnd Atrodo, kad tik ir kalbu apie darbą, bet kad ten daugiausiai laiko aš ir praleidžiu – man gera ten, net ir per išeigines dienas nuvykti paskaityti knygą sau ramiai su kavos puodeliu rankoje, paplepėti su prabėgančiais pro šalį kolegomis. Vieni kitus palaikome ir tikrai nemažai bendraujame, o virtuvės vyrai, apie kuriuos taip pat kažkada pasakojau, irgi nerealūs – kiekvieną rytą du mylimiausius apkabinu, pasiteirauju, kaip viskas einasi, kartais, praeidama pro šalį, pasijuokiu, nes jie dirba užsileidę smagią muziką ir visi dainuoja, tad kai išgirsti Seleną Gomez su back vokalais, negali susilaikyti.
Pamenu, kažkurią čia dieną užėjau į šaldytuvą ir pamačiau tokį užrašą:

weekly pat autumn october ojnd 2 Gerai, viskas, pažadu, kad paskutinė maža pastraipa apie darbą. Tikrai! Maloniausia dienos dalis yra tada, kai viskas aplinkui nutyla ir po visų darbų pėdini per tamsų muziejų ir neskubėdama gali viską apžvelgti natūralioje šviesoje, be jokių pridėtinių detalių. Štai koks privalumas dirbti muziejuje, kuomet gali pažvelgti į grožį kitomis akimis.

weekly pat autumn october ojnd 4

Užpraėjęs šeštadienis buvo labai gražus ir malonus širdžiai – su ta moterimi, su kuria susibendravome, kaip ir minėjau, praleidome dieną Londono centre ir tai buvo nepakartojamas laikas. Ragavome įvairiausius maistus, aplankėme modernaus meno muziejų lengvai pakikendamos „o ką čia matai…?“, pietavome, dalindamosis savomis gyvenimo istorijomis ir dar daugiau juokėmės. Sakau, kad gyvenimas tikrai yra kupinas netikėtumų ir yra gražus, o jei dar yra kas šalia, kas padeda įžvelgti visą tą grožį ir kuria naujus atsiminimus, visa visuma tampa nuostabi.
Kaip kažkada jums rašiau – Londonas, kad ir koks nepakartojamas būtų, vis tiek man liks vienu liūdniausių miestų, nes jis yra it kokia tarpinė stotelė: sutinki galybę žmonių, susidraugauji, bet vieną dieną turi jiems tarti „sudie“ ir nežinai, ar dar kada bepasimatysi.

weekly pat autumn october ojnd 7

Kai gyvenimas lekia, stengiesi akimirkas leisti su tais, su kuriais gera ir nereikia galvoti, ką sakai ir mąstyti, ar apskritai Tave supras, tad Tadas lieka mano ištikimiausiu draugu, su kuriuo vis susibėgame aptarti nūdienos. Juokingiausia, kad tas vyrukas kairėje, Fernando, kuris taip pat yra mano kolega, yra nerealus, nors visą laiką jo stengiausi vengti, kadangi tikrai buvau įsitikinusi, kad jis manęs nemėgsta. Štai, kas būna, kai susiduri su žmonėmis, kurių humoro jausmas toks pats blogas, kaip ir Tavo, haha.

weekly pat autumn october ojnd 5Per visą tą kasdienybę, daug susimąstymų atsiranda ir mano galvoje apie save pačią – taip, visokie egzistencializmo klausimai, pavyzdžiui „kodėl aš tokia esu?“ ir „kokia norėčiau būti?“. Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, nors sakau, kad vis vien jį myliu, kad ir koks bebūtų, tačiau padarė iš manęs kažkokią moterį, kuri gali viską pasidaryti pati, stiprią ir nepriklausomą, tačiau sielos gelmėje suprantu, kad nesu aš jau tokia patvari ir nepalenkiama. Metams bėgant visa ta mano šiluma ir mielumas pasislepė, o bjaurumas ir kandumas išlindo į paviršių taip, kad ir pačią kartais gąsdina, nors suprantu, kad tai yra tiesiog savisaugos instinktas, kuris padeda man apsisaugoti nuo to, kad nereiktų braukti ašarų ar puoselėti tuščių vilčių. Bet, merginos, žinokit, kad tai nėra į gerą ir stengiuosi aš grįžti į ten, kur buvau – manau, kad normalu klaidžioti ir ieškoti savęs, kasdien keistis, bet kartais reikia nepamiršti pažvelgti į save iš šalies ir permąstyti viską iš naujo, nepabijant ieškoti priežasčių, kurios priartintų prie reikiamų atsakymų.

Na ką, mielosios, trumpokas šis įrašas, bet buvo tikrai gera pasikalbėti ir parašyti trumpas savo gyvenimo istorijas. Svarbiausia, kad jų turėtų padaugėti, nes ateinantis mėnesis nusimato tikrai smagus – štai, atvažiuoja sesė, tad pamatysiu dar daugiau nematytų šio miesto vietelių, tada mėnesio gale atvažiuoja aplankyti Gintas, tad dar viena savaitė, kuri bus spalvinga ir linksma, o tada… Tada Lakričio viduryje gi skrendu į Romą, ko labiausiai ir laukiu – nors nebuvau aš niekada ten, bet jau iš nuotraukų esu pamilusi miestą ir žiauriai noriu pasivaikščioti gatvelėmis, pridaryti tūkstančius nuotraukų, išragauti itališką maistą ir pasimėgauti kavos pertraukėlėmis su puikia kompanija šalia manęs.

Ačiū, kad skaitei ir nepyk, kad taip retai bepasirodau :))

Separator image Posted in Weekly.

Parašykite komentarą