Weekly Patricia, 07-10 – 07-16

Labas!

Įsitaisiau sau patogiai savo lovoje ir tikrai pajutau, kad jėgų visai nebėra, tačiau įspūdžių manyje tiek daug, jog rasiu ir tikrai pasidalinsiu.
Savaitė buvo tokia, kad tik viską spėk – žinojau, kad bus maratonas, kuriame turėsiu sudalyvauti ir kaip reikalas pirmauti.

Pirmosios dienos aišku, kad tokios, kuomet reikia dirbti ir dirbti, jog galėtumei pašėlti per atostogas ir vėliau nepergyventi dėl to, kad neturi už ką nusipirkti pavalgyti (priežasčių būna ir kitokių – pavyzdžiui, užsuki į kokią parduotuvę ir negali savęs sutramdyti), o antradienis toks, kad tikrai jaučiau išeiginių dvasią. Stengiausi kuo greičiau viską įveikti darbe ir spėti susimatyti su vienu draugu, kuris taip pat išvyko pailsėti, bet kur kas ilgesniam laikui nei aš – visam mėnesiui! Tad… laikrodžius nusiimam ir leidžiame sau kalbėtis tiek, kad užtektų minčių visoms nesimatymo dienoms, nors tikiu, kad bus dar smagiau tada, kai vėl susitiksime – įspūdžių juk atsiranda kasdien, o ką kalbėti apie visas 30 dienų? Nuotraukų telefone vis daugėja, kiek galime, tiek pasidaliname, tačiau visos detalės turi dar šiek tiek palaukti 🙂
Taip pavakariais, prisisėmusi gerų emocijų ir keliavau namo, palikdama užnugaryje savo darbovietę ir mintyse tardama jai „iki pasimatymo pirmadienį!“, kitoms numylėtoms gražiosioms South Kensington vietoms taip pat, įkvėpdama dar oro gurkšnį ir meiliu žvilgsniu palytėdama.

Kažkaip čia visai romantiškai pradėjau rašyti, tačiau aš tikrai esu įsimylėjusi Londoną ir geriausia dalis, keliaujant lėktuvu į gimtinę buvo atgalinis bilietas (nacionalistės, nesibarkit! Skaitykit toliau). Jaučiu, kad atrandu savo vietą ir laimę, susikūriau šiokią tokią komforto zoną būtent čia.
Žinoma, kad paskutinę dieną visi nori atsisveikinti, nors ir buvau aš išvažiavusi labai trumpai – kambariokai nupirko butelaitį vyno, pagamino vakarienę (Dieve, jie yra tiesiog nuostabūs – žino, kuo mane papirkti haha – padėk Tu man lėkštę maisto ant stalo ir padarysiu viską :D) ir plepėjome iki kokios 3. Rytas, kaip nekeista, buvo nelengvas, tačiau susisukau greitai – pagalvojau, kad kai keliaudavau iš Vilniaus į Kauną ar atvirkščiai, su savimi pasiimdavau kur kas daugiau daiktų, o dabar… Marškinėliai, suknelė, keletas makiažo priemonių, kortelės, bilietas ir kelios lauktuvės šeimai. Atrodo, ko gi daugiau tam žmogui reikia?
Pagriebusi kavos, įsėdau į autobusą, važiuojantį į Luton’o oro uostą  supratau, kad man būtina pasikrauti telefoną, o rozetės, kaip tyčia, pas mane prie sėdynės nebuvo. Vienas vaikinukas, pamatęs mano nusivylimą veide, pasiūlė užleisti savą rozetę, o jei labai reikia naudotis telefonu, galiu prisėsti šalia. Aišku, kad pasielgiau pagal paskutinįjį planą ir… Visą kelią mudu prakalbėjome. Tikrai nežinau, ar dar kada esu sutikusi spalvingesnę asmenybę nei Alex’as – vaikinas daugelį metų žaidė futbolą, tačiau daktarai galų gale jam uždraudė tai daryti sveikatos atžvilgiu, tad teko ieškoti savęs iš naujo. Išbandė medicinos mokslus, o galų gale atsirado ten, dėl ko visos merginos pameta galvą – naujasis mano draugas bus pilotas jau kitais metais! Geriausia dalis ta, kad jis taip pat visai pametęs galvą kaip ir aš, tad pasakęs, kad kitą savaitę planuoja skristi į Nevadą ir aplankyti savo panelę, o po to susituokti Las Vegas’e, nelikau šokiruota, bet tikrai maloniai nustebinta.

weekly 0716 ojnd 15 Atrodo, banaloka, bet jei į Tavo vestuves reikėtų kviesti 500 žmonių, tai, manau, ir pati taip pat padarytum kaip Alex’as 🙂 o kur dar ta romantika ir lengvas azartas, kai elgiesi kaip bepročiai filmuose!
Iš tiesų, visi tie kilometrai iki oro uosto visai neprailgo, nes abu turėjome krūvas istorijų, kurias dar ir pratęsėme atvykę. Be nuotykių neapsieita ir oro uoste – patikrą ėjome kartu ir… „pakratė“ kaip reikalas. Buvo kiek baisoka, kai vyras griežtu tonu man:
– Ar galite patvirtinti, kad tai – jūsų daiktai?
– Ar galite patvirtinti, kad susidėjote daiktus pati?
– Ar kas nors jums galėjo ką nors įdėti į rankinę?
Po tokių klausimų ir aš likau išmušta iš vėžių. Alex’as, būsimasis pilotas, pasakė, kad nėra čia ko bijoti – kas 200-tąjį žmogų taip tikrina, tad aš laimėjau „bilietą“. Žinai, aš taip ir galvojau – nu kaip fainai, kad man pasisekė būti ta 200-tąja, hah. Vis daugiau nuotykių ir pasakojimų!
Kaip gi mes be kavos? Susėdome, dar pagriebiau didžiulį sausainį, kad skaniau būtų, o draugas vis atsisako, nes yra įpratęs prie griežto režimo, tačiau kai pasakiau stumdama gardėsį „žiūrėk, sausainis atkeliauja pas Tave…„, pamačiau liepsneles akyse, kurios maldavo, kad nenustočiau siūlyti, o lūpos tarė kelis „ne“. Aišku, kad atlaužiau ir žiūrėjau, kaip pasimėgaudamas kertą tą gabaliuką prašydamas tai laikyti mūsų pirmąja paslaptimi 😀
Daug tų gražių ir įsimintinų pažinties detalių – dvi valandos, o atrodo, kad atrandi kažką ypatingo gyvenime ir nori dar kada susimatyti. Ei, romantikės, negalvokite čia nieko nepadoraus! Smagu, kai du nurautagalviai gali dalintis mintimis ir palaikyti vienas kitą. Susimatysim mes dar kartą, kadangi susitarėme apsikeisti lauktuvėmis. Ką nupirkau? Tai aišku, kad sausainių 😀
Labiausiai patiko jo atsiųsta žinutė prieš pat skrydį – žodis „bitch“ nieko blogo čia nereiškia, jeigu ką – taip mes vieni kitus vadiname, jei jaučiame, kad turime bendrą bjauriąją pusę haha.

weekly 0716 ojnd

Į Lietuvą atvykome netgi pusvalandžiu anksčiau – niekada nemaniau, kad taip įmanoma lėktuvų atžvilgiu, tačiau jei sekasi, tai sekasi. Nuvykau pas sesę į darbą ir lėkėme tvarkytis šiokių tokių reikalų. Labai džiaugiuosi, kad turėjome kone 6 valandas kartu, per kurias ir pasikalbėjome, ir pasijuokėme, ir paverkėme. Toks laikas yra neįkainojamas 🙂
Kaip gi mes be asmenukių? Kaltinkit Tadą, nes jis viską fotografuoja, tai ir aš pradėjau, bet žiūrėkit, kaip gerai – kiek daug galiu parodyti!
Mano padarytos nuotraukos sesei nepatiko, tad išbandėme jos ir įsijungėme filtrą, kuris didina akis. Ale visai gerai atrodo, ar ne? 😀

weekly 0716 ojnd 14

Džiaugsmingų akimirkų trečiadienį dar buvo – nuvykus pas mamą, pasitiko ne tik ji, bet ir visas būrys šuniukų, kurių be galo ilgėjausi. Pokalbiai dar tęsėsi, tačiau miegas buvo stipresnis – susisukau su Loja, leidau jai tąnakt būti mažuoju šaukšteliu, tačiau tai ilgai netruko – vidury nakties atsibeldė kitas šuo, „prikalbino“ Loją eiti į lauką, išleidau, o grįžusi ir tęsusi pirmąjį sapną, vėl likau pažadinta, tik jau dar kito šuns – veteranės 15-metės Nikoletos, kuri tiesiog kišo savo nosį ir prašėsi būti glostoma. Susisukome ir dar keletą valandų pailsėjome :)) net dabar kyla šypsena rašant šią pastraipą :)))

weekly 0716 ojnd 16Ketvirtadienis buvo apimtas tingulio – jaučiausi pavargusi, bet draugė, kuri visai neseniai pagimdė mums, kaip mėgstu sakyti, naująjį draugą, buvo svarbesnė, tad išlėkiau į svečius ir mėgavausi kiekviena jos pasakojimo minute. Apart to, kad tikrai laimingai gyvenu čia, Londone, vis tiek kartais būna liūdna, kad ypatingomis draugų/šeimos akimirkomis, negaliu būti šalia…
Moteriški plepesiai, juokas ir atvirumas, kurį vainikavo mano pirmasis kartas laikant naujagimį – jausmas yra neapsakomas! Tai baisu, tai labai gera ir miela, tai nedrąsu, nes tikrai nežinai ką kada daryti :)))

weekly 0716 ojnd 13

Nuo pat vėlyvo ketvirtadienio vakaro vyko pasiruošimas mano draugės vestuvėms, kuris tęsėsi kone iki 13 val. kitos dienos. Tarp kitko, visai ne į temą čia, bet… jei nori „summer body“, kuris atrodytų tiesiog nuostabiai (o jei dar esi įdegusi, tuomet visai nuostabu – jei ne, tada gali griebti savaiminio įdegio priemones, kaip dariau ir aš) – pagriebk mėgiamo aliejaus, kad ir to pačio kokosų ar alyvuogių, įpilk šiek tiek į delną, tuomet įspausk skysto highlighter’io, sumaišyk iki vientisos masės ir… tadam! Atrodo, jog net oda sveikesnė – tokia spindinti, vasariška ir leidžianti dar labiau savimi pasitikėti bei suspindėti.

Apie pietus atvažiavo pasiimti Gintas – kartu lėkėme į vestuves. Kad visoms užbėgčiau už akių, galiu tik pasidžiaugti, jog net jei žmonių keliai skiriasi, nereiškia, kad reikia dabar imti ir drąskytis – metai, praleisti kartu, niekur nedingsta ir laikas, kurį praleidome kartu, buvo tiesiog fantastiškas. Dainos „despacito“ daugiau nebenoriu klausyt, nes kas jau kas, bet ji visus gali išjudinti, tad pasitelkę šokio judesiukus, nuvykome ir į bažnyčią, į kurią, kaip nekeista, pavėlavome – na, šiek tiek, taip „madingai“ kelias minutes. Negalėjau atsižiūrėti ir atsidžiaugti savo draugų pora, kurie prieš Dievą pasižadėjo gražiausius dalykus ir tikrai tikiu, jog viskas ir toliau bus taip gerai :)))

weekly 0716 ojnd 1

Nežinau, ar čia reikia labai gilintis į vestuvių detales – manau, tai pakankamai asmeniška, bet likau itin sužavėta vilos papuošimu ir mažomis smulkmenomis, kurios suteikė tik dar daugiau jaukumo ir šilumos šventei.

weekly 0716 ojnd 3

Vestuves vedė tas pats vedėjas, kaip ir mūsų – Arūnas, kuris yra kone pats nuostabiausias pasirinkimas šventei koks tik gali būti. Buvo smagu, kad atsiminė ir mane, tad ne tik lengvai paplepėjom, bet ir leido pasidžiaugti dėmesio centru, retkarčiais svečiams primindamas mane. Na, žinot, kad aš ir dėmesys esame labai geri draugai haha 😀 Pabaigai – didžiausios mano rekomendacijos Arūno atžvilgiu – nežinau, ar yra žmogus, kuriam dar labiau rūpėtų jo darbas ir kuris atiduotų visą save.
Kitas reikalas, kuris džiugina – Miglė, kuri tikrai tikiu, jog grįš į mano gyvenimą – nepatinka man tai, kad kartais gyvenimo negandos išskiria žmones, tačiau jei kam nors priklauso būti jame, vis tiek sugrįš ir nebeišeis 🙂

weekly 0716 ojnd 11

Tarp kitko, merginos, tikrai neatsidžiaugiu ir savo suknele – man ji taip patinka, kad ieškau dar progų ją užsivilkti – gal kas tuokiatės? Švenčiate gimtadienį? 😀 Leiskite man prisijungti!
Paskutinis dalykas – Londono dieta. Ji yra mano išradimas, bet pasakykit – nu tikrai gerai suveikė!

weekly 0716 ojnd 12Vestuvės truko netgi dvi dienas, tačiau mes su Gintu tam buvome per seni, tad neatlaikę spaudimo, nuėjome miegoti – kitą dieną vėl grįžome „į eterį“, paspindėjome, visus apkabinome ir išbučiavę išdūmėme atgal į Vilnių.

Sunkiausia, matyt, man buvo ištverti šeštadienį – keliavau į Kauną, nupirkau šiek tiek lauktuvių tiek draugams, tiek buto šeimininkui (kaip tik dabar išvažiavo laimingas, gavęs „Veri beri“ ir „Rūta“ juodo šokolado – veganams tai tikrai įtiks tokios smulkios dovanėlės!), tiek kolegoms – pastarieji jau man tampa kaip antroji šeima, kurios labai ilgiuosi ir nekantrauju pamatyti :)))

Keltis teko antrą nakties, iš karto į oro uostą ir tas begalinis laukimas skrydžio. Nepatinka man skraidyti, ypatingai „wizzair“ – leiskite šiai išpuikėlei pasiskųsti, bet sėdynes ten baisiai nepatogios ir visą laiką laukiau, kada gi mes nusileisim, nes nugarą skaudėjo iki beprotybės.
Smagu, kad mano buvusi darbovietė „Thierry Kepykla“ prasiplėtė ir iki Kauno – pasigardžiuodama suvalgiau skaniausius gaminius (būtinai išbandyk pyragaitį „opera“!) ir bent tai padėjo numalšinti visą nuovargį.

weekly 0716 ojnd 6

A, dar kai kas smagaus – kelionių dėka, atradau savo dalykus – t.y. kas kartą keliaudama griebiu šiltas kojines, nusiimu batus ir leidžiu sau ištiesti kojas, o dar geriau – pasiimti šiltą skarą, apsigobti ir bent kažkiek pagerinti miego kokybę :))

weekly 0716 ojnd 7

Paskutinė dalis, kuri turbūt nepatiks kažkam, bet… grįžusi atgal į Londoną, jaučiausi vėl laiminga. Nesakau, kad Lietuvoje kažkas buvo negerai, bet vėl atsirado plati šypsena veide ir tas keistas, bet malonus džiaugsmo pojūtis viduje.
Nežinau, kuo ypatingas šis miestas, bet galvoju, jog atradau savo komforto zoną bent šiems metams tai tikrai. Ir negaliu nepasakyti, jog man sekasi – visiškai neturiu kuo skųstis (o taip, vis dar neturiu).

weekly 0716 ojnd 9 Na, mielosios, šiam kartui kaip ir gana, tiesa? 🙂
Laukiu nesulaukiu kitos savaitės, kuri tikiu, kad taip pat atneš naujų vėjų ir potyrių, kuriuos galėsiu nupasakoti čia.

Ačiū, kad skaitai ir tikiuosi, kad bent kartą straipsnio metu nusišypsojai!

 

Separator image Posted in Weekly.

2 Comments

Add Yours

Parašykite komentarą