Laimingos dienos vienatvės | pamąstymai | Pasiilgau nuoširdžių pokalbių

Labas!

Šiandien jaučiu, kad noriu rašyti. Ne šiaip kokią apžvalgą, bet tiesiog, savo pamąstymus, kurie, turbūt, neturės kažkokio aiškaus konkretumo ar struktūros, bet žinau, kad kalbėsiu visiškai paremta savo jausmais.

Pastaruoju metu jaučiu, kad pasaulis man vis dažniau šypsosi ir džiugina. Vakar likau itin maloniai nustebinta savo buto šeimininko, kuris tiesiog užsuko paimti pinigų už nuomą, ir netikėtai viskas išsivystė taip, kad jis lėkė į parduotuvę, lyg juokais klusteldamas, ar man reikia ko nors iš ten, o aš, aišku, kad taip pat juokais, pasakiau, kad paimtų šio bei to – pieno, batono ir sviesto. Grįžo jis po keliolikos minučių, sako „Patricija, leiskis į virtuvę, einam, išgersim kavos, paplepėsim“. Nieko naujo – nors ir retai matomės, tačiau kai tik susitinkam, randam mažą laiko tarpą, kurį užpildome pokalbiais, juoku ar lengvomis istorijomis, kartais susėdame ant laiptų ir apkalbam visus kaip kokios dvi mergaičiukės gimnazijoje, kartais surūkome po cigaretę, pasidalindami savo gyvenimo tekmėmis, įkvėpdami vienas kitą. Mieliausia tai, kad abu vis pakeliaujam šen bei ten, bet niekuomet nepamirštam atvežti vienas kitam po mažą smulkmenėlę.
Taigi, nusileidau į virtuvę, o ten… ant stalo išdėliota ne tik tai, ko juokais paprašiau iš parduotuvės, bet ir dar visokių gėrybių – saldainiai, sausainiai, netgi rauginti kopūstai (ne tik dėl to, kad aš – iš Lietuvos ir jis galvojo, kad man jie labai patinka <tiesą pasakius, tikrai nesu didžiausia jų mėgėja>, bet ir pasak jo, jie labai gerina sveikatą ar kažkas panašaus)! Likau visiškai be žado, o jis… „nesijaudink, jokių pinigų man iš Tavęs už maistą nereikia, Tu mano geriausia nuomininkė, tad pasidžiauk ir kaisk man arbatą“. Besišypsodama po minutėlės ant stalo padėjau puodelį, kupiną mano mėgstamiausios ryžių arbatos ir susėdome pasikalbėti apie savas kasdienybes. Jis vis man kartojo, kad esu tikrai didelė šaunuolė – per mažiau nei metus ne tik kad sugebėjau gauti tokias pareigas, bet dar ir normalią algą, apie kurią daug kas svajoja. Nesigiriu ar panašiai, tik stengiuosi perteikti mintis, kurios sako, kad aš ir pati savimi didžiuojuos!
Jis parodė man dar savo tatuiruotes, greitai papasakodamas istorijas, kodėl jos atsirado ir ką jos reiškia, dar keletą pasamprotavimų apie laimę ir pozityvumą, kaip reikia nieko nesitikint žmonėms duoti viską, ką geriausio gali ir pamatysi, kaip visata Tau kada atsidėkos. Juokavau, kad man pastaroji jau labai daug skolinga.

gran canaria ojndValanda kita ir išjudėjau į darbą. Žinojau, kad dirbsiu su savo šauniausia pamaina, bet tikrai nesitikėjau, kad bus taip linksma. Apturėjusi vadovybės susirinkimą, aišku, kad likau ne tik, kad kupina emocijų ir motyvacijos pokyčiams, bet jutau ir lengvą stresą, kuris visuomet būna po tų rimtų pokalbių. Juokinga buvo, kai direktoriui pasakojant apie pokyčius, susižiūrėjau su italu virėju, sėdinčiu prie gretimo stalo ir darančiu užsakymą, jis mimikomis pasiūlė paragauti jo daryto burgerio, aš tik akim rodau, kad ėėė, aš gi čia rimtam susirinkime dalyvauju, negaliu! Pasitaikius progai, po stalu perduotas burgerio gabalėlis nemačiomis atsirado mano burnoje haha. Nežinau, ar tai dėl to slapukavimo, ar dėl to, kad rimtai jis buvo vienas skaniausių ragautų.
Taigi, po to susirinkimo išėjus visiems vadovams, likau viena su kolektyvu suvadovauti vakarą, atėjau į vurtuvę, o mano virėjai sudėję puodus ant grindų sako „Dabar mes turim rimtą susirinkimą, ateik, Tau va vietą paruošėm“. Nežinau, kaip viskas susiklostė, bet viskas baigėsi tuo, kad vienas šaunuolių man darė šukuoseną. Prisižiūrėjom YouTube video ir kažką bandėm išgauti. Aišku, kad niekas tobulo nesigavo, juo labiau, kad užsakymai pradėjo plūsti vienas po kito, tai ir vaikščiojau su puse supintos galvos visą likusį vakarą.
Čia tai vadovė, ar ne? Sakau, kad vieną dieną surimtėsiu, bet kol galiu, tol tokiomis linksmomis akimirkomis pasidžiaugsiu ir sugebėsiu išlaikyti balansą.

gran canaria ojnd 8Išėjusi parūkyti, sutikau savo pastovius klientus ir… susiradau būsimą vyrą. Vėlgi, nepamenu, kaip tas pokalbis susiklostė, bet staigiai jie mane supiršo su tikrai simpatišku klientu (haha, nesipriešinčiau ir pasimatymui!), o abu mes tokie geri aktoriai, kad atėjus dar vienai klientei, be jokių problemų įtikinome ją, kokia mes nuostabi pora esame. Juokas juokais, bet smagu, kad kartais tokia nesąmonių maišalynė gali priversti visus šypsotis, o mano sužadėtiniui atėjus, dar ir rankos lieka pabučiuotos, komplimentai pasakyti. Kažkaip pradėjusi dirbti čia, pasijutau, lyg būčiau įsiliejusi į didžiulę šeimyną – mano pub’as nėra labai populiarus, tačiau gal ir gerai, nes kasdien matyti pažįstamus veidus ir paplepėti nuosekliai yra visada malonu… Kaip ir pamatyti žmones iš praeitos vietos – vieną dieną į pub’ą atsibeldė vyras, kurį aptarnaudavau dar muziejuje, su tortu rankoje! Aš gi dosni – į kairę ir į dešinę dalindavau visiems pyragus tenais, o jis norėjo atsidėkoti, tad mane susiradęs labai pradžiugino.
Sakau, kad visata galų gale ir man pametėja šį bei tą gero!

Apart visų istorijų, kurias sieju su žmonėmis, daugiausiai laisvo laiko praleidžiu viena ir tai visiems kelia didžiausią nuostabą, tik aš nesuprantu kodėl. Dažnai skambu „pasikėlusiai“, bet aš esu itin išranki viskam, itin tiems, su kuriais planuoju leisti savo laiką – nemėgstu tuščių pokalbių, kuomet nejaučiu, kad galiu duoti kažką kitam asmeniui ar gauti iš jo, jog tobulėčiau ar išmokčiau naujo.
Pamenu, kai tik atvykau į Londoną, pirmi mėnesiai buvo sunkūs – nieko nepažįsti, neturi su kuo pasikalbėti apie problemas ar džiaugsmus, tad vis daugiau valandų būdavau savo pačios kompanijoje, kas ilgainiui pradėjo erzinti, kadangi nelabai aš pačią save mėgau ar nenorėjau atmerkti akių ir susitikti su savomis ydomis. Bet… išėjus iš komforto zonos, supratau, kad mano pačios kompanija yra labai turtinga ir daug ko pamokanti. Visi mes šį dešimtmetį leidžiamės į pačių pažinimo kelionę, kas jau pradeda skambėti kiek nuobodžiai, tačiau galiu teigti, kad ta kelionė yra kur kas įdomesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Nukeliavusi lapkričio mėnesį į Romą ir ten pabuvusi savaitėlę visą miestą apeidama, kovo pabaigoje nusprendžiau pasilepinti atostogomis Gran Kanarijoje ir išvykau penkioms dienoms, kurias skyriau visiškai tik sau. Mačiau žmonių žvilgsnius per pusryčius ar vakarienes, kuomet jie vis laukdavo, kad gal kas prisės prie mano stalo? Bet jis ir taip jau buvo pilnas, nes ten buvau aš su savo mintimis, su savais klausimais ir tiesiog norėjau rasti atsakymus, įnykusi į knygas ir pildydama savo žinių/išminties bagažą.
Nutiko daug mažų stebuklų – dabar laikas pradėti juoktis, kadangi tai bus tikrai ganėtinai keistos dvi mažos istorijos. Pamenu, išėjau parūkyti į balkoną, o ten ant stiklinių rėmų, įsitaisęs didžiulis vabzdys, kurio „vardo“ (rūšies) iki šiol nežinau – priminė žiogą, bet ilgainiui supratau, kad tai tikrai ne jis. Aš labai tikiu tokiais dalykais, kaip reinkarnacija, tad atsisėdus šalia, pradėjau „kalbinti“, klausinėjau, gal tai mano tėtis, kuris mirė prieš kelerius metus ir „užsuko“ pasižiūrėti, kaip aš gyvenu, nesulaukusi jokio ženklo, klausinėjau toliau. Nusprendžiau, kad jis it koks pasiuntinys atėjo pažiūrėti manęs, tad paklausiau labiausiai kamuojančio klausimo tomis dienomis – ar turėčiau savo YouTube kanalą galų gale kurti anglų kalba, kas žinau, jog bus man didžiulis iššūkis? Ir… Vabzdys pajudino dešinę kojelę, lyg mojuodamas! O Dieve, galvoju, na čia ir sutapimas. Antras klausimas buvo dar idiotiškesnis – ar susirasiu meilę šiais metais? Ir… akimirkai praėjus, vabzdys judina/mojuoja kaire kojele. Ne nu, kodėl! Juokiausi toliau ir pašnibždomis pasakiau visiems, esantiems danguje, perduoti linkėjimus. Žiūrėjau aš į jį toliau su plačia šypsena ir vabzdys man pasirodė visu savo gražumu, išskleisdamas sparnus, lyg norėdamas savimi pats pasigerėti, plasdeno minutėlę ir nurimęs toliau žvelgė, ką veiksiu.

gran canaria ojnd 7Kitą vakarą buvo akimirka stebuklo taip pat – vidury nakties išėjau parūkyti, pasedėti ir tiesiog susidėlioti mintis, klausiausi, kaip netoliese važiuoja mašinos, ūžia kondicionieriai viešbučio kambariuose, šūkauja porelė, grįždama namo po šokių, o aš… tenorėjau išgirsti tylą kelioms akimirkoms, pasigerėti jos ypatingumu ir… Ką Tu manai? Tikrai jaučiuosi idiotiškai pasakodama šias istorijas, bet bala nematė, kadangi atrodo, jog viskas nutilo kelioms sekundėms, daugiausia dešimčiai ir aš sugebėjau pagauti tą akimirką, kuomet aplinka paskendo tyloje…

Į Gran Kanariją vykau ieškodama klausimų, ramybės, norėjau laiko tik sau, kadangi supratau, kad esu labai pavargusi ir tiesiog noriu niekur neskubėdama ir skirdama laiko, viską susidėlioti.
Nuėjau prie Atlanto vandenyno, pamažu ėjau paplūdimiu leisdama bangoms atsimušti į manas pėdas, lengvai jas paskalauti ir lyg nuplauti nerimą, kamuojančias mintis, idiotiškus kompleksus.
Pamačiau labai didžiulį akmenį ar kažkokį darinį iš jo prie pat kranto ir žvelgiau į jį, lyg siedama savas mintis, kiek suasmenindama – tas akmuo ten stovi metų metus, gal net ir šimtmečius, kasdien jį skalauja tūkstančiai bangų, žmonės pro eina ir praeina, kai kurie sustoja pasižiūrėti, o jis vis stovi ten. Lyg koks žmogus, kuris išgyvena daug, bet išlieka stiprus, lyg žmonės, ateidami ir išeidami iš jo gyvenimo.

gran canaria ojnd 2

Nesinori man sakyti, kad va, kelionės vienai yra gerai dėl savo patogumo, kad nereikia ieškoti su niekuo kompromisų, pyktis dėl smulkmenų ar panašiai, bet tas laikas, nepažįstamoje šalyje, įspūdžiai, kuriuos kaupiesi, momentai, kurie liks brangūs Tau, istorijos, kurias papasakosi visiems laukiantiems, mintys, kurios netikėtai aplankys..
Paskutinį vakarą susirašiau daugybę pasamprotavimų apie save pačią, dėliodama jas ir mąstydama, kokia esu, kas pasikeitė, ką supratau ir… išvada tokia, kad kelionė vienai buvo geriausia dovana, kurią tik galėjau suteikti.

gran canaria ojnd 10

Jaučiu, kad po 11 mėnesių, praleistų Londone, galų gale susidraugavau su pačia savimi, tikėdama savu požiūriu ir jo neišsižadėdama, nors ir buvo tų pagundų ir bandymų, tačiau vis tiek grįžau prie to, kas labiausiai man tinka, nors kai kam tai gali kartais pasirodyti keista, bet aš gyvenu savo pačios gyvenimą, jį kūriu kaip noriu ir svarbiausia tikiu, kad aš tikrai sugebėsiu pasiekti savo užsibrėžtus tikslus. Man atrodo, niekada nesijaučiu laimingesnė dėl pačios savęs, nejutau tokios jėgos, energijos, nepastebėjau tiek daug nuostabių detalių aplinkoje ar žmonėse, kurie mane įkvėpia siekti dar daugiau išeiti iš komforto zonos, nejutau, kad mano vertybės gali būti tokios tvirtos. Svarbiausia, nebijau kalbėti apie savas svajones, taip sulaukdama dar daugiau palaikymo, nors, aišku, būna ir kritikos momentų, tačiau matau, kad atsiranda puikių asmenybių, kurios nori man padėti siekti, nors ir gerai nežino manęs. Apskritai galvoju, kad pasaulis yra tikrai nuostabus, jei sugebi jam duoti daug pati iš savęs, o ne tik reikalauti.
Tad.. šypsokis, keliauk ir atrask, nebijok to, kas gali bauginti ir skleisk gerumą aplink save 🙂

gran canaria ojnd 4

Parašykite komentarą